kančas

×kánčas (l. kańcz) sm. (1), kañčas (2) Vdk 1. žr. kančiukas: Pasiimk gerą kančą ir gerai išlupk šunį Mšk. Dvarūnėlio kánčas ranko[je], ne dalgelis JV357. O aš kánčą ir makarą vagy pakabinsu JV1061. Tėvas kančą pakylėjo, žents per langą išdundėjo JD823. 2. prk. šykštuolis: Jis jau toks kañčas: gailias pinigų ir silkei nusipirkti Grz.